Tu moki daugiau, nei sau leidi parodyti.
Žodžiai, taisyklės, supratimas: visa tai kažkur galvoje yra. Bet kai reikia atsakyti iš karto, be laiko pagalvoti ar pasitikrinti, kažkas užstringa.
Tas „tik greitai patikrinsiu“ po truputį tampa įpročiu.
Dažniausiai vis dar bandai kalbėti pats. Bet vis dažniau pastebi, kad ranka savaime siekia telefono: „tik greitai patikrinsiu“, „tik šitą sakinį išversiu“.
Kol dirbtinis intelektas ar vertėjas yra šalia, viskas atrodo gerai: sakiniai lygūs, be klaidų. Bet giliai viduje žinai, kad be jo skambutyje, susitikime ar gyvame pokalbyje nebūtum visiškai tikras, ar pats susitvarkytum.
Kalba niekur nedingo. Jai tiesiog reikia erdvės grįžti.
Tai nereiškia, kad pamiršai anglų kalbą. Tai reiškia, kad ji pamažu tampa vis mažiau tavo ir vis labiau priklauso įrankiui, kurį naudoji.
Gera žinia: kalba, kaip ir bet kuris įgūdis, greitai grįžta, kai vėl pradedi ją naudoti pats. Tereikia tinkamos aplinkos: be baimės suklysti, su žmonėmis, kurie tave supranta, ir be paslėpto „greitai patikrinsiu dirbtinį intelektą“ varianto po ranka.
